ADOMAS MICKEVIČIUS

Adomas Mickevičius gimė 1798 metų gruodžio 24 dieną Zaosėje prie Naugarduko. 1815 m. būsimasis poetas Vilniaus universitete pradėjo studijuoti literatūrą. Ten artimai susidraugavo su bendraamžiais ir įkūrė Filaretų ir Filomatų studentų draugijas. Joms skyrė programinius eilėraščius — „Odę jaunystei”, „Filaretų dainą” ir kitus kūrinius. Baigęs studijas mokytojavo Kaune, nes turėjo atidirbti už anksčiau gautą stipendiją.

1820 m. vasarą susipažino su Marylia Wereszczakówna, kuriai visą gyvenimą jautė gilius jausmus. Ši nelaiminga meilė turëjo didelės įtakos „poeto romantiko atsiradimui”. Netrukus pasirodė jo „Poezijos” I(pirmas) tomas, davęs pradžią romantizmui lenkų literatūroje.

1823 metais už dalyvavimą slaptose organizacijose poetas buvo suimtas ir išsiųstas į Rusiją. Ten susipažino su Aleksandru Puškinu. Gyvendamas Rusijoje sukūrė „Krymo sonetus” ir poemą „Konradas Valenrodas”.

1829 m. gavo leidimą išvykti į Vakarų Europą. Sužinojęs apie 1831 m. sukilimą paliko Romą norėdamas grįžti į šalį. Nujausdamas sukilimo pralaimėjimą atsisakė tolesnės kelionės. Tuo metu sukūrė eilėraščius „Ordono fortas”, „Pulkininko mirtis”.

1832 m. liepos mėnesį kartu su grupe lenkų emigrantų pasiekė Paryžių atveždamas vieno žymiausių lenkų literatūros veikalų „Vėlinių” III dalį. Pripažintas dvasiniu vadu įsijungė į emigracijos politinį gyvenimą. Lenkijos vietą pasaulinėje istorijoje ir lenkų užduotis kovoje už laisvę išdėstė „Lenkų piligrimystės knygose”.

1834 m. buvo sukurtas paskutinis A.Mickevičiaus kūrinys „Ponas Tadas”. Netrukus vedė Celiną Szymanowską.

1839 m. gavo nuolatinį lotynų literatūros profesoriaus darbą Lozanos akademijoje. Po metų dėstė specialiai jam įkurtoje Paryžiaus College de France Slavų kalbų ir literatūros katedroje, kurioje Anžejaus Towianskio paveiktas skelbė „Dievo reikalo” idėjas.

1848 m. aktyviai dalyvavo Tautų pavasaryje organizuodamas Lenkų legioną Italijoje. Prancūzijai prisijungus prie Krymo karo, 1855 m. išvyko į Konstantinopolį, kad Turkijoje suformuotų Lenkų legioną. Šiuos darbus nutraukë netikėta poeto mirtis. 1855 m. lapkričio 26 d. Mickevičiaus palaikai atvežti į Prancūziją ir iškilmingai palaidoti Montmorency lenkų kapinėse.

1890 m. įžymaus poeto palaikai buvo perkelti į Vavelio katedrą.

 

MICKEVIČIUS IR VILNIUS

Vilnius, kuriame Mickevičius praleido studijų metus, buvo gražus ir nepaprastas miestas. Nuo senų laikų garsėjo turtinga kultūra, jame taikiai gyveno įvairių tautų žmonės: lenkai, lietuviai, žydai, rusai. Kai kūrinyje „Ponas Tadas” skaitome „Lietuva Tėvyne mano [...]“, prisimename, kad Mickevičius buvo Lietuvos, sujungtos su Karūna, lenkas; lietuvių žemė buvo jo tėvynė, su kuria susiję asmeniniai poeto vaikystės ir jaunystės prisiminimai. Koplyčia su stebuklais garsėjančių Aušros vartų Dievo Motinos paveikslu, poeto atmintyje išlikusiu kartu su Šventąja Naugarduko Mergele, kuri – kaip jis rašė kūrinyje „Ponas Tadas” – dar kaip vaikui stebuklingai jam grąžino sveikatą, būdavo pilna žmonių, ant kelių einančių prie stebuklingojo jos veido. Vilniuje poetas išgyveno didžiąją jaunystės meilę. Šitas jausmas atsispindėjo daugelyje jo kūrinių.